Kam naudingi maisto priedai?

Rinkdamiesi maisto prekę neretai pasidomime jo sudėtimi. Užmetame akį į kartais nelengvai ištariamus ir sunkiai suprantamus maisto priedų terminus. Neretam vartotojui jie skamba bauginčiai ir atstumiančiai. Susimąstome, kam maisto priedai reikalingi?
Labiausiai akį patraukiantį, malonų nosiai ar gomuriui produktą pirkėjas išsirenka iš daugelio tos pačios rūšies maisto prekių. Net nesusimąstydamas, kad dėl tokios jo elgsenos gamintojai ir pasitelkia maisto priedus. Produktas gali būti pagamintas naudojant dažiklius, dirbtinius saldiklius, antioksidantus, konservantus bei kitus maisto priedus. Svarbu, kad jie nekenktų sveikatai.
Maisto priedų buvimas produktuose turi būti pažymėtas pakuotės etiketėje grupiniu pavadinimu, E numeriu arba kaip individuali medžiaga. Tam tikrais numeriais įvardinti maisto priedai yra leistini, kitais - draudžiami.

Ryškiau – skaniau?
Dažiklių paskirtis – suteikti produktui spalvą arba ją atgaivinti. Natūraliems maisto dažikliams griežtų apribojimų nėra. Tačiau intensyvių spalvų sintetinių dažiklių naudojamas itin ribojamas. Jie negali būti naudojami pagrindinių maisto produktų, tokių kaip pieno, duonos, mėsos, riebalų ir kt., gamybai. Leidžiama dažikliais „puošti“ sausainių, dražė paviršius bei dėti į kramtomąją gumą bei į įvairius alkoholinius bei gaiviuosius gėrimus.

Saldu – skanu
Įprasta maistą saldinti cukrumi. Tačiau jis brangesnis nei dirbtiniai saldikliai, todėl gamintojai kartais renkasi pastaruosius. Produktai su dirbtiniais saldikliais yra pigesni, žymiai saldesni, tačiau jie nesuteikia organizmui energijos.

Skonis - ilgam
Antioksidantai ir konservantai maisto produktuose naudojami, kad apsaugotų šiuos nuo gedimo ir prailgintų jų tinkamo vartojimo laiką.
Yra ir kitų maisto priedų. Vieni - suteikia tam tikrą aromatą ir skonį arba juos sustiprina, kiti – apsaugo maistą nuo išdžiūvimo, palaiko drėgmę.
Turime teisę rinktis, ką pirkti: „ilgalaikius“ produktus ar greitai gendantį, šviežesnį, natūralesnį, sveikesnį maistą.

Kokių E vengti, kokių nebijoti

Šiuo metu žinoma daugiau kaip tūkstantis pavadinimų maisto priedų, o Lietuvoje leidžiama vartoti 380. Jie dedami norint išvengti gedimo ir pailginti maisto produkto realizacijos terminą, kuriant naujas receptūras, įdiegiant naujas technologijas. Jie visi turi E numerį pagal EEB numeraciją. Psaidomėkime plačiau apie maisto priedus.

Kas tas – maisto priedas?
Tai medžiaga, kuri nėra vartojama kaip atskiras maisto produktas ir kaip tipinė maisto produktų sudedamoji dalis, neatsižvelgiant į tai, ar ji turi mitybinę vertę, ar jos neturi. Ir kuri sąmoningai įdėta į maisto produktus dėl technologinių tikslų (gamybos, perdirbimo, apdorojimo, pakavimo, gabenimo ar laikymo) tampa pati ar jos dariniai tokių maisto produktų sudėtine dalimi. Maisto priedai – tai yra medžiagos, kurios tikslingai dedamos į maistą gamybinio proceso metu ir suteikia maistui pageidautinių technologinių arba juslinių savybių. Jie visi turi E numerį – maisto priedo numeris pagal EEB numeraciją.

Maisto priedų klasifikacijaTai: dažikliai (E100 – E199); konservantai (E200 – E299); antioksidatoriai (E300 – E399); skonį bei aromatą stiprinančios medžiagos; saldikliai (E900 – E999); emulsikliai ir stabilizatoriai (E400 – 499, E1400 – E1499); tirštikliai; skaidrikliai; antiflomengai – medžiagos, kurios yra naudojamos skysčių putojimui mažinti; rūgštingumą reguliuojančios medžiagos.
Daugelis maisto priedų yra organizmo toleruojami ir gali būti vartojami be apribojimųTai: natūralūs maisto priedai – acto rūgštis (E 260), pieno rūgštis (E 270), obuolių rūgštis (E 296), askorbo rūgštis arba vitaminas C (E 300), lecitinai (E 322), citrinų rūgštis (E 330), pektinas (E 440), tirštinimo medžiagos, gaminamos iš augalų: agaras (E 406), karageninas (E 407), saldžiųjų ceratonijų derva (E 410), guaro derva (E 412), dažikliai: kurkuminas (E 100), chlorofilai (E 140), karotenai (E160 a), burokėlių raudonasis (E 162), paprikų ekstraktas (E 160c), karamelės spalvos (E 150) ir daugybė kitų.

Penki geriausi maisto priedai
* F322 (lecitinas)Tai emulsifikuojamoji medžiaga, dažnai naudojama vandeniui ir riebalams sujungti. Lecitiną galima gaminti iš kiaušinių ar sojų. Jo yra margarine, majoneze, leduose, šokolade, kepiniuose, sausainiuose.Lecitinas yra maistingas ir netoksiškas, jis naudojamas smegenų veiklai pagerinti, tačiau gali būti gaminamas ir iš genetiškai modifikuotų sojų pupe1ių.
* E300 (askorbo rūgštis)Tai natūralus antioksidantas, neleidžiantis maistui rūgti ir apkarsti. Jo yra keptuose ir konservuotuose produktuose, džiovintose bulvėse, pieno milteliuose, koncentruotose vaisių sultyse, kūdikių maiste.Askorbo rūgštimi chemijoje vadinamas vitaminas C, jį vartoti saugu ir sveika.
* E967 (ksilitolis)Tai: iš beržų gaminamas dirbtinis saldiklis. Pasižymi švelniu mėtų skoniu. Jo yra kramtomojoje gumoje, burnos gaivikliuose.Įrodyta, kad ksilitolis naikina dantų ėduonį sukeliančias bakterijas. Šiuo metu tikrinama prielaida, kad vaikai, kurių motinos nėštumo metu kramtė kramtomąją gumą, neserga dantų ėduonimi.
* K E306 (vitaminas E)Tai natūralus antioksidantas, gaunamas iš sojų pupelių, daigintų grūdų ar medvilnės sėklų. Jo yra majoneze, margarine, dešroje, desertuose.Vitaminas E yra svarbiausias riebaluose tirpus antioksidantas, jis padeda sumažinti vėžio ir širdies ligų pavojų. Valgydami jo gauname nedaug, todėl reikėtų vitaminą vartoti kaip maisto papildą.
* E101 (riboflavinas)Tai natūrali dažomoji medžiaga (maistinis dažiklis). Jo yra padažuose, fermentiniame sūryje, gaiviuosiuose gėrimuose.Riboflavinas (kitaip vitaminas B2) yra svarbi maisto medžiaga, jį vartoti saugu ir sveika.

Blogiausi maisto priedai
* E 220—227 (sieros dioksidas ir sulfitai)Tai nuo bakterijų, rūgimo ir apkartimo apsaugančių konservantų grupė. Jų yra džiovintuose vaisiuose, džiovintuose kokoso riešutuose, sausuose milteliuose pyragams kepti, dešroje, skanėstuose, vyne, aluje.

Saldikliai

Saldiklis - tai neturinti cukraus medžiaga, kuri vartojama maisto produktų saldinimui. Saldikliai maisto gamyboje naudojami ir norint sumažinti patiekalų kaloringumą, kas ypač aktualu nutukusiems ar sergantiems cukriniu diabetu žmonėms. Be to, maistas, pagamintas naudojant saldiklius yra pigesnis, nes saldikliai yra pigesni nei cukrus.

Sacharinas (E 954) -
yra beveik 500 kartų saldesnis už cukrų, naudojamas jau daugiau nei šimtą metų ir yra bene seniausiai naudojamas maisto gamyboje. Tačiau dėl savo kartoko prieskonio visiškai pakeisti cukraus negali. Nors mokslininkai iki šiol neturi vieningos nuomonės apie sacharino poveikį sveikatai, tyrimai parodė, kad jis pasisavinamas lėtai, mažina cukraus kiekį kraujyje, nesikaupia nei kraujyje, nei audiniuose ir pasišalina iš organizmo su šlapimu. Tačiau yra tyrimų, rodančių, jog didelės dozės sacharino gali būti kancerogeniškos.

Ciklamatas (E 952) -
saldesnis už cukrų 30 kartų ir neturi kartaus prieskonio, buvo pradėtas vartoti jau prieš antrąjį pasaulinį karą. Šiuo metu vieningos nuomonės apie šio saldiklio toksiškumą nėra, tačiau jo nerekomenduojama vartoti vaikams bei nėščioms moterims.

Aspartamas (E 951) -
saldesnis už cukrų 180 kartų ir mažiausiai žalingas žmogaus organizmui, tačiau ilgai ir didelėmis dozėmis vartojant gali sukelti nervų sistemos sutrikimus.

Acesulfamas K (E 950) -
saldesnis už cukrų 150-200 kartų ir maiste esančiais kiekiais organizmui nekenksmingas.

Taumatinas (E 957) -
saldesnis už cukrų 2000 - 3000 kartų, bet nepatvarus šildant bei rūgščioje terpėje.

Sakot, kad aspartamas vienas nekenksmingesnių maisto priedų- saldiklių?
Šiame straipsnyje aspartamas ( E 951) vertinamas ne taip palankiai:

Aspartamas ( E 951)- žalingas saldiklis
Natūralusis „alibis“
Ilgą laiką aspartamas vadintas pačiu saugiausiu saldikliu. Aistros virė aplink sachariną ir ciklamatą – dirbtinius saldiklius, sukeliančius vėžį žiurkėms. Gi aspartamo „alibis“ buvo geras: gamintojai teigė, jog tai absoliučiai natūralus produktas, kadangi yra pagamintas iš dviejų amino rūgščių, kurių gausu bet kuriame baltyminiame maiste.

Tačiau neseniai Italijos moskslininkai, dirbantys Vėžio tyrimo centre, aptiko, jog aspartamas taip pat gali skatinti net kelių rūšių vėžio vystymąsi! Žiurkės, gaudavusuos su maistu aspartamo, kur kas dažniau susirgdavo limfoma (limfos sistemos vėžiu), pastebėta priešvėžinių pakitimų jų inkstuose ir šlapimo trakte, taip pat nervų sistemos pažeidimų. Kai kurie augliai atsirasdavo netgi vartojant nedideles aspartamo dozes: leistina vienos dienos dozė žmogui – 40 mg vienam jo kūno kilogramui, tuo tarpu žiurkės gaudavo dvigubai mažesnę – tik 20 mg vienam svorio kilogramui. Dėl to italų mokslininkai ragina skubiai peržiūrėti leistinas aspartamo vartojimo dozes, kad jo vartojimas maisto pramonėje taptų saugus.
Specialistų tarpe italų tyrimas sukėlė sprogusios bombos efektą. Ignoruoti jo rezultatų negalima: juk buvo atlikti labai rimti tyrimai! Europos saugių produktų vartojimo agentūra buvo privarsta prisipažinti, kad padarytos [pavartotas keiksma˛odis] Jei pasikartos, vartotojas bus iės buvo kur kas platesnio masto negu įprasti kancerogeniškumo tyrimai, kuriuos „praėjo“ aspartamas. Bet specialistai visada geba prie ko prikibti, tad šio saldiklio saugumo klausimai atidėti neribotam laikui – iki naujų mokslinių duomenų gavimo.

Kas pelnys revanšą?
Esama rimto pagrindo manyti, jog ateityje pergalę iškovos italų mokslininkai. Juk jie atsižvelgė į visus įprastinių bandymų trūkumus ir specialiai suplanavo savo tyrimus taip, kad nebūtų nepastebėtos netgi mažų aspartamo dozių vartojimo negatyvios pasekmės. Tam jie pasitelkė dideles gyvūnų grupes ir stebėjo jas visą gyvenimą – iki natūralios mirties, kad kiekviena žiurkė išgyventų iki savojo vėžio. Gi esant įprastiems tyrimams, žiurkės nužudomos, sulaukusios 104–110 savaičių amžiaus, t.y. dar iki tol, kol išsivystys auglys. Italai vadovaujasi ir įtikinama versija dėl to, kaip aspartamas padeda augliui stiprėti. Pasirodo, kad ši medžiaga organizme susiskaido ne tik į dvi amino rūgštis, bet dar ir į metilo spiritą. Iš jo ir susiformuoja kancerogeninė medžiaga – formaldehidas.

Ar reikia visiškai atsisakyti nuo produktų su dirbtiniais saldikliais? Sveikiems žmonėms geriau jais nepiktnaudžiauti. (...) Pasistenkite pakeisti savo skonį, padarydami jį kur kas įvairesnį – valgykite daugiau skanių, tačiau nesaldžių gaminių.

Diabetikams, skirtingai nuo sveikų žmonių, neverta visiškai atsisakyti nuo saldumynų su saldikliais – vis dėlto ligos paaštrėjimo rizika kur kas didesnė negu galimos problemos nuo jų vartojimo. Diabetikams produktai su saldikliais yra naudingesni už cukrų.

Kaip aptikti saldiklius produktuose?
Jie būtinai nurodomi etiketėje (...), vietoj pavadinimo pateikiami skaičiai: aspartamas slepiasi po žymeniu E951, sacharinas – tai E954, o ciklamatas – E952.