Margutis - derlingumo, gamtos pabudimo, žmogaus dvasinio atgimimo simbolis. Nuo senų laikų iki šiol juos įvairiais būdais margina suaugusieji ir vaikai, kaimo žmonės ir miestiečiai. Dabar kiaušiniai skutinėjami, apklijuojami lipdukais, dažomi apsukti įvairiaspalviais siūlais ir įvynioti į skudurėlius specialiais dažais, svogūnų lukštais, žolynais ir pan. Nitrolaku, nagų laku, akriliniais dažais dažytų kiaušinių valgyti nerekomenduojama. Dažyti imami kuo tvirtesniais lukštais, nesuskilę, švarūs, be to, kietai virti kiaušiniai - minkštai išvirtų viduje netrukus pradeda kauptis dujos, ir margutis gali sprogti (net su garsu).

Marginimas vašku

Paprastai vašku ornamentuojami jau virti nedažyti kiaušiniai. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių jis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Marginimo įrankis - metalinė adatėlė su galvute, įtvirtinta į medinį kotelį. Pirmąsyk ornamentuojant vašku pravartu žinoti: jei vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per šaltas, reikia jį pašildyti, kad būtų kambario temperatūros. Ornamento nepadarysite, jei vaškas yra per karštas - įrankiu braukiant per lukštą, jis nutįsta. Vašku išmargintą kiaušinį merkite į paruoštus šaltus dažus. Kiaušiniui nusidažius, vaškas ant jo paliekamas arba nugramdomas. Vašką galima nutirpinti kiaušinį trumpam įmerkus į karštą vandenį ir greitai išgriebus, po to nusausinus minkštu skudurėliu - lukšto spalva tampa gilesnė, ryškesnė.

Kaip dažė "gelažuniais"

Kiaušinius dažyti "gelažuniais" - senas žemaitiškas receptas. Balti ar vašku ornamentuoti virti kiaušiniai kelioms dienoms merkiami į gamtinius dažus. Jie paruošiami taip: susmulkinama alksnių, juodalksnių arba ąžuolų žievė paverdama apie valandą vis įpilant vandens, po to į nuovirą pridedama surūdijusių gelžgalių. Taip išgaunamos tamsios spalvos bei atspalviai - nuo melsvai pilko iki juodo.

Dažai iš gamtos
Greitai ir lengvai valgyti skirtus kiaušinius nudažysite augaliniais dažais: svogūnų lukštais, visada žaliuojančiais iš po sniego parautais bruknių lapais, žolių stiebeliais, samanomis. Arba tiesiog šieno kuokštu: džiovintų žolelių rinkinys gali būti labai įvairus (dobilai, kiti pievų žolynai ir pan.). Kiaušiniai nusidažo žalsvai, tabako spalva, įvairiausiais geltonais atspalviais. Dažymo principas toks pats, kaip ir svogūnų lukštais: į puodą pridedama daug žolyčių, šieno pabirų ir viskas pavirinama. Kiaušiniai gali būti dedami tiesiai į nuovirą arba apraišiojami, pavyzdžiui, svogūnų lukštais (suteiks raudonesnių atspalvių). Kas ir kaip dažo: jeigu augalas turi dažomųjų medžiagų, dažo visos jo dalys, bet stipriau šaknys bei žiedai. Gerai dažo kai kurių augalų sėklos, konkorėžiai (pvz., juodalksnių, alksnių), žievė (ąžuolo), be to, graikiniai riešutai ar augalai, turintys daug tanino (pvz., arbatžolės dažo tamsiomis spalvomis). Šlamučiai nudažys ryškiai geltonai, šaltekšniai - gelsvai, o nuo rykštenių kiaušinių lukštas įgaus garstyčių atspalvį. Meškauogės dažo ryškiai žaliais atspalviais, kaip bruknės, o kinrožė (dažas nepatvarus) lukštui suteiks melsvumo. Augalų dažomąsias medžiagas galima sutvirtinti valgomąja druska.

Šaltinis: Moters savaitgalio virtuvė. Velykiniai patiekalai 2008

http://www.tindirindi.lt/about.php?page_id=778 truputis marginimo paslapčių.

Reikšmės ir simboliai

Margučiai marginami praktiškai visomis spalvomis, tačiau jos visgi nėra bereikšmės. Verta žinoti, kas ką simbolizuoja. Ypač jei marguti kam nors dovanoji.

Juoda spalva reiškia žemę, gausumą, pilnatvę;
raudona – tai gimimas, gyvenimas, energija, visa ko pradžia;
žalia – augimas, sveikata, ramybė;
geltona, rusva – derlius, šviesa, jaukumas, šiluma;
mėlyna – dangus, palaima.

Margučių raštai ir simboliai dažniausiai tokie patys, kokie
vartojami kitur (pvz., audinių puošyboje). Tačiau įdomu tai, kad labai dažnai margutis padalinamas į dvi dalis kokia nors juosta ar ornamentu. Tai simbolizuoja du pasaulius – dienos ir nakties. O ten jau galima sudėti visus savo norus, palinkėjimus bei svajones. Tiesiog nupiešti tokį pasaulį, kokio norėtum. Margučiuose ypač dažni saulės, žvaigždžių, mėnulio motyvai, paukščių pėdutės, augalu raštai. Žodžiu, žydintis ir klestintis ką tik atbudusios gamtos pasaulis

Kiaušinio simbolika

Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.
Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.
Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, numargintas dar III a. pr.K. Dažytų kiaušinių rasta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje – medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvę pagonių dievų šventyklos. Taigi jiems ir buvo paaukoti šie margučiai.
Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Velykų vainikas




Pernykštė Delfio nuotrauka